prinklės

prìnklės sf. pl. (1) žr. pinklės 4: Su juo sunku susitarti, jis visokių prìnklių pilnas Trg. Prinklėms netolie teeisi Kltn. Per daug nesidžiauk, žiūrėk, vėl atsiras kokios nors prìnklės Up. Jis stačiai nenoria nuliūdyti, nenorėdamas duoti arba ataduoti pinigus, išmislija visokias prìnkles J. Visokių prìnklių jiejai ieškojo Vn.

◊ prìnkles mė́čioti tyčiotis, šaipytis: Prinkles ant ko mėčioti Kos37.

prìnkles užmèsti klastingai apkaltinti, suversti kaltę: Užmetė man tokias prinkles, aš led išsiteisinau Žem.